Martynas Švedas

 

Oda, jos dirbiniais bei senove susidomėjau 2006 metais. Pirmą kartą pačiupinėjęs odinį diržo krepšį, net nemaniau, jog pats kada nors pradėsiu tokius daryti. Netikėjau, kad tokiam daiktui pasiūti reikia tik ylos, adatos, siūlo ir rankų. Pabandžiau – pavyko. Pradėjau eksperimentus su odos siuviniais, mokiausi daryti iškarpas, skaičiuoti ir teisingai dirbti su šia nuostabia medžiaga. Gerų žmonių, knygų dėka bandau pajusti šio įdomaus amato vingrybes, suprasti, kaip teisingai daryti kiekvieną dirbinį, kad jis būtų vertas parodyti žmonėms ir nedarytų gėdos jo kūrėjui.

Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, oda buvo plačiai naudojama visur, nuo paprastų kibirų vandeniui iki įmantriai išpuoštų diržo krepšių. Kapšas, piniginė ar diržo krepšys žmogų lydėjo kiekvieną dieną. Naudotos ožkų, avių, jaučių, elnių, briedžių ir kt. gyvūnų odos. Kiekviena turėjo savo vietą odininkystės amate, nes pasižymi skirtingomis savybėmis. Oda greitai išnyksta žemėje, tad archeologinės medžiagos nėra tiek daug kiek norėtųsi. Bet ir iš to, kas randama, galima daryti išvadas, remiantis sveiku protu ir bandymais. Diržo krepšiai ir kapšai mane lydi kasdien, taip atskleisdami savo privalumus, išryškindami mano darbo sėkmes ir trūkumus.

 

Martynas Švedas

867807444

martyn@svedas.net