Muilo gamyba

Kaip galima pasigaminti muilo, žinota gilioje senovėje. Viduržemio jūros pakrantės buvo turtingos augaline soda, gyvuliniais bei augaliniais riebalais, kas buvo muilo žaliava. Manoma, kad muilą vartojo senovės šumerai, babiloniečiai, tai pat senovės romėnai, vėliau jį gamino germanai ir kiti barbarai. Plinijaus Vyresniojo duomenimis (70 m. e. m) muilas buvo gaminamas iš ožkos riebalų ir buko pelenų.

Pramoniniu būdu Vakarų Europoje muilas pradėtas gaminti XV a. Pirmosios didžiosios dirbtuvės įkurtos Sevilijoje ir Malagoje, kiek vėliau – Venecijoje. XVIII a. pab. gamyba padidėjo atradus pigesnį sodos gaminimo būdą iš druskos. Jo atradėjas – prancūzas N. Leblanas. Šis atradimas tapo pagrindu galingai muilo pramonei. Lietuvoje pirmosios muilo dirbtuvės įsteigtos tik XIX a. pradžioje. Panašiu metu duris atvėrė ir Vilniaus (1816 m.) bei Kauno (1853 m.) muilo fabrikai. 1900 m. ypač daug skystojo muilo buvo gaminama Vilniaus ir Kauno gubernijose (apie 4 000 t).

Muilo virimas Renesanso laikotarpiu ir vėliau tik nedaugelyje miestų tapo atskiru amatu. Geros kokybės muilas buvo prabangos prekė, bet prastesnio ūkinio muilo namuose lengvai galėjo pasigaminti kiekviena šeimininkė. Muilas buvo naudojamas ne vien higienai. Jis buvo būtinas, pavyzdžiui, milo vėlėjams, 1697 m. Vilniuje įsijungusiems į kepurininkų cechą. Muilu prekiauta turguose, jis vežtas į užsienį kaip bet kuri kita prekė.

Štai kaip apie muilo gamybą Kupiškio rajone prieš pusę amžiaus rašo Janina Grigaitė: „Muilo virimas vaikams labai patikdavo. Atsiveždavo tėvelis „muilo akmens“, įvairių dėžučių nuo konservų. Pjaustydavome lašinius, virdavom muilą prie šulinio iškastoje duobėje ant rinkių bidone. Išvirtą išpilstydavome, aušinome, o vėliau prausėmės, skalbėme nosinaites, skareles ir kojinaites”.

 

Meistrė:

Sandra Makutėnienė