Peiliadirbystė


peilininkas     

Peiliadirbystės amatas vystėsi kartu su senaisiais puodininkystės, auksakalystės, medicinos, kalvystės amatais. Akivaizdu, kad jau geležies amžiuje peilius gamino specialiai šiam amatui ruošiami žmonės.  Vien tai, kad geležtes turėjo kalti kalvis, rodo, jog peilius galėjo gaminti tik specialius įgūdžius ir įrankius turintis meistras. Pavyzdžiui, šiuolaikiniai klajokliai ir elnių augintojai evenkai kalvystės tradiciją ir įrankius perduoda iš kartos į kartą. Amato perėmėjas su savim visur gabena reikiamus įrankius ir visai giminei daro peilius bei kitus geležinius įrankius.               Senajame ir viduriniajame geležies amžiuje Lietuvoje taip pat galėjo būti tokia tradicija. Mūsų protėviai gyveno sėsliai, bet meistrai su savo įrankiais galėjo klajoti nuo gyvenvietės prie gyvenvietės, nuo piliakalnio prie piliakalnio. Puošnūs, kaustyti ar drožinėti peiliai rodo, kad juos nuo seno darė specializuoti meistrai.

   Amatas visiškai susiformavo, kai ėmė kurtis didesni ekonominiai ir politiniai centrai, kuriuose buvo saugu dirbti, o ir darbo užtekdavo kiauriems  metams.

   Peiliadirbytė – tai tradicinis kompleksinis amatas, o peilis nuo seno buvo dviejų meistrų gaminys.

    Anglų kalboje yra sąvokų ( gali būt ir žodžių), apibūdinančių peilio kelią iki užsakovo. Pirmasis meistras, pradedantis peilio kelią, yra bladesmith   – peiliakalys,  ašmenų arba geležčių kalvis. Tai kalvystės amato specializacija, šio amato meistrai gamindavo peilių ir durklų geležtes. Kitas meistras, darantis peiliui geležtę, angliškai vadinamas cutler – peiliadirbys, gaminantis kriaunas ir makštis. Tai meistras, iš geležtės padarantis peilį. Toks amatininkų pasiskirstymas darbais leido meistrams gilintis į amato subtilybes ir gaminti tikrus taikomojo meno šedevrus. Žodis „šedevras“ (pranc. le chef-d’oeuvre) reiškė pameistrio baigiamąjį darbą, kurį apsigynęs jis įšventinamas į meistrus.

   Tokia meistrų specializacija ir bendradarbiavimas darant vieną bendrą produktą yra būdingas daugumai senųjų amatų . Besikuriant  Lietuvos miestams, meistrai būrėsi į cechus pagal veiklos pobūdį ir bendrumą.  To meto karalių privilegijos reikšdavo aukščiausios valdžios leidimą dirbti Vilniaus mieste, o jas gaudavo stambiausių ir svarbiausių amatų - auksakalių, knygrišių, puodžių, kailiadirbių, kalvių, balnininkų ir kt. – cechai, po savo vėliava apjungdavę ir smulkesnius giminingus amatus. Nėra žinių, ar Vilniuje kada veikė atskiras peiliadirbių cechas. Tik žinoma, kad peiliadirbiai prisijungė prie 1516 m. įkurto kalvių cecho, - neaišku, kuriais metais, ir kokį statusą jie turėjo. Labiausiai tikėtina, kad šio amato meistrai gyvavo kartu su kalviais-ginklakaliais, kaip tai buvo priimta kituose Europos miestuose. 

 

            Meistrai:

peilininkas Vykintas Motuza

peiliakalys Tomas Vosylius

 

 

Puslapiai: «123